Tera.
2010-03-16Sveiki, aš vardu Tera. Vasaros pradžioje man sukaks dveji metukai - esu dar jauna kalytė. Augau pririšta prie būdos, nežinojau, kad pasaulis yra toks platus, kokį jį pamačiau šią savaitę. Mano šeimininkai mirė ir aš viena likau šeimininkauti namuose. . .
Laimei, šeimininkų giminaitė manęs nepaliko likimo valiai ir surado, kas galėtų laikinai priglausti bei ieškojo naujų šeimininkų. Dienomis ir naktimis aš buvau uždaryta voljere, kur sukdavau ratus iš nuobodulio. Dienos taip bėgo ir bėgo, kol atvykus tai moteriai išgirdau, kad keliausiu į Vilnių pas naują Pifo savanorę - globėją. Šie žodžiai man nieko nesakė, nes nė karto nebuvau išvykusi iš gimtojo kaimo. Ramiai sau snaudžiau mašinoje, kol važiavome į Vilnių. Ohoho, kiek ten veiksmo, kiek kvapų. Visur pilna namų, mašinų, žmonių, kitų gyvūnų. Kur eiti? Kur pasukti? Pirmą kartą atsidūrusi tokioje situacijoje, nežinojau, ką daryti, išsigandau šio didelio pasaulio, juk buvau viena. . .
Dabar mane globoja ir myli Pifo savanorė Monika. Jos švelnios rankos mane glosto ir šukuoja, ji savo meile padeda man atgauti pasitikėjimą žmonėmis ir įveikti savo baimes. Au au, kur tie šeimininkai, apie kuriuos man nuolat pasakoja? Tie, kurie mane glostys, kurie su manimi ilgai ilgai vaikščios ir kurie atskleis, koks įdomus gali būti pasaulis?
Perskaityta: 232
