LT      EN

Savanorė Erika: žmogus gali pasielgti įvairiai, o gyvūnas visuomet nuoširdus ir atviras

2014-08-16 Savanorių istorijos
Gyvūnų gerovės tarnybos ''Pifo", kaip ir daugumos kitų labdaros organizacijų, veiklos sėkmė priklauso nuo savanorių. Nors savanorystė pamažu populiarėja ir Lietuvoje, pritraukti žmones savanoriauti nėra taip paprasta. Atrodytų, jog savanorystės nauda akivaizdi ir abipusiai naudinga tiek pagalbą gaunančiajam, tiek pačiam savanoriui, vis dėlto tiek jaunesniems, tiek vyresniems tenka pereiti nežinomybės, pradžios nerimą, kuris čia pat pradingsta, kai žmonės pajaučia, kaip maži dalykai keičia pasaulį. O jau tada - sunku beįsivaizduoti savo gyvenimą be savanorystės. Viena iš tokių savanorių - ilgametė ''Pifo'' šunelių globėja Erika, kuri atsakydama į mūsų klausimus dalinasi savo patirtimi ir kviečia į gyvūnus žvelgti giliau.
 
1. Kada ir kaip nusprendei tapti šunų globėja?
 
Nuo pat vaikystės mane supo gyvūnai – dažniausiai žirgai ir šunys, todėl rūpintis jais nebuvo svetimas jausmas. Kai gyvenimo aplinkybės mano šeimą privertė keisti gyvenamąją vietą, išvykome į Airiją. Tuo metu norint atsivežti augintinį į Jungtinę Karalystę galiojo dideli reikalavimai, negalėjome savo laikomo šuns pasiimti kartu, todėl jo teko atsisakyti. Nors jis pateko į labai gerų mūsų pažįstamų žmonių rankas, vis tiek visą laiką jaučiau didelę kaltę. Kurį laiką gyvenau Airijoje ir jau tada žinojau, kad tą dieną, kai grįšiu atgal į Lietuvą, padėsiu namų netekusiems gyvūnams.  Internete stebėjau įvairių, Lietuvoje veikiančių gyvūnų globos organizacijų veiklą. Grįžusi parašiau „Pifo“ organizacijai, kad norėčiau tapti laikina šunų globėja. Kadangi nežinojau, ar neteks grįžti į Airiją, laikina gyvūnų globa man pasirodė labai tinkama veikla.
 
2. Kaip tavo artima aplinka priėmė šį apsisprendimą?
 
Mano aplinkos žmonės netiesiogiai savanoriauja kartu su manimi. „Laimingo žirgo“ klubo, kuriame dirbu, kolektyvas kartu globoja visus mano paimtus šunis, nes juos visuomet vežuosi kartu į darbą su savo augintiniu Bosu. Visi tariamės kaip ir ką daryti, jei šuo turi elgesio problemų arba kai atsiranda žmonės, norintys pasiimti mūsų globojamą šunį. Tuomet diskutuojame, ar tai bus tinkami namai, ir sprendimą priimame bendrai. Keista, bet visi mano globotiniai šunys tarsi tai supranta, nes nebuvo nei vieno kurio negalėčiau atsivežti į žirgyną, pasiimti kartu jojant į mišką ar kitur. Visi jie pritampa be didelių problemų. Gal tai lemia ir atmosfera, kurią sukuriame kartu su visu kolektyvu. Mes kaip tikra „gauja“.  
 
3. Kokias asmenines tavo savybes, įpročius pakeitė tapimas šunų globėja?
 
Tikrai išmokau būti kantresne, nes namuose netrūksta prikrėstų globotinių šunybių, ypač jei tenka pagloboti jaunesnius šuniukus ir dar ne po vieną vienu metu. Pasikeitė supratimas, požiūris į gyvūną, kad patekęs į naują aplinką jis ne viską iš karto supranta. Reikia duoti jiems laiko priprasti, pajusti vienam kitą, o tam reikia laiko ir mano kantrybės.  Iš esmės savanoriavimas mano įpročių nepakeitė. Mano darbas ir dienotvarkė gana aktyvi, todėl papildomas vienas ar keli šunys man jos neapsunkina.
 
4. Kaip subalansuoji laiką sau, darbą ir pašaukimą padėti gyvūnams?
 
Savanoriavimas tai mano gyvenimo būdas. Tai yra nuostabi proga patirti kasdien vis kitokių dalykų, sutikti vis kitokių žmonių, išmokti pažinti save, savo charakterio savybes, kurių nesant tam tikroms aplinkybėms, niekada nebūtumei atradęs pats. Neskirstau laiko į sau, gyvūnams ir darbui. Viskas mano kasdienybėje yra viename. Šunys nuostabūs tuo, kad kai tu jiems skiri ne tam tikrą laiką, o leidi būti kasdien šalia, jie tiesiog patys puikiai prisitaiko prie tavo gyvenimo aplinkybių, ritmo, bet kurių situacijų. Kai duodi jiems laiko, stengiesi juos suprasti kaip individą ir prie jų prisitaikyti, jie padaro lygiai tą patį.
 
 
5. Ar skiriasi draugystė su šunimi ir draugystė su žirgu? Ką tau duoda viena ir kita?
 
Žirgai kaip ir šuo mane lydėjo visą gyvenimą. Bendraujant su žmogumi, nori to ar ne, visuomet įsijungia tam tikri saugikliai, nes žmogus gali pasielgti įvairiai. O gyvūnas visuomet tas pats – nuoširdus, atviras, be melo ir tiesiog trokštantis būti šalia. Draugystė su žirgu ir su šunimi skiriasi, nes šuo yra labiau linkęs būti prie žmogaus. Jis tave seka, nori su tavimi žaisti, išreiškia daug emocijų. Jei Bosą kartais tenka palikti namie, žinau, kad jis liūdi ir laukia.  Žirgas yra labiau bandos gyvūnas, jei jį palieki laikinai, jis nejaučia to, ką jaučia šuo. Be abejo, žirgas visuomet jaučia savo šeimininką, atpažįsta jį, bet tai nėra ta pati emocija, kokią išreiškia šuo pamatęs savo šeimininką. Netgi tada, kai nueini vos minutei ir palieki šunį, tave pamatęs jis džiaugiasi lygiai taip pat, kaip būtų nematęs ilgą laiką. Būti atsakingai už gyvūną yra didelė atsakomybė. Jie tavimi pasitiki, stebi ką ir kaip tu darysi, negali jų nuskriausti, nes jie dovanoja tau besąlygišką atsidavimą. Tą jausmą vertinu labai giliai ir atsakingai.
 
7. Jeigu turėtumei galią, koks būtų pirmasis tavo išleistas įstatymas susijęs su gyvūnų globa/gyvūnų teisėmis?
 
Labiau norėtųsi keisti ne įstatymą, o žmonių moralę, leisti žmonėms suprasti ką jaučia gyvūnai, sužinoti apie juos iš arčiau. Retas žmogus pažvelgia į gyvūną giliau. Tai nėra tik gyvūnas. Jis gali jausti įvairiausius jausmus, kaip ir mes, žmonės. Gaila, kad didžiajai daliai visuomenės tai sunku pajausti ir suprasti.
Erikos pirmasis globotinis - badu marintas ir teismo iš savininkų konfiskuotas šuo Bosas (foto prieš ir po Erikos globos). 
Globėjos Erikos kasdienybė (su Bosu ir globotiniais - Lakiu bei Panda):
 
Prisijunk prie ''Pifo'' komandos ir Tu. Užpildyk savanorio anketą ir patirk savanorystės džiaugsmą padėdamas benamiams vienišiems gyvūnams.
Mums visada pravers papildomos rankos. Prisijunk prie mūsų!
Tapk savanoriu
Suteik benamiui gyvūnui laikinus namus
Tapk globėju
Negali priglausti gyvūno? Skirk gyvybiškai svarbią finansinę paramą jų priežiūrai
Paremti