Alpė, Keri ir Rika

Deja, paskambinęs žmogus labai skubėjo, todėl tik tiek ir tegalėjo padėti - pasakyti adresą ir palikti šuniukus ten, kur juos rado. Ką daryti? Trys maži šuniukai, juos reikia visko mokyti, skirti jiems didžiąją dalį savo laiko. Paimti vienu metu globoti tris šuniukus - didelė atsakomybė.Galbūt koks nors kitas globotinis bus padovanotas artimiausiu metu, ir vienas iš šių šuniukų galės keliauti pas kitą globėją. Be to, juk tai - maži jauni šuniukai, tokie namus randa greičiau negu suaugę. Savanorių galvose kirbėjo mintys, kaip pasielgti. Neturime daug laikinų globėjų, norinčių ir galinčių globoti šunis. Bet vis dėl to pasitarusios dvi „PIFO" savanorės nusprendė nuvykti bei pažiūrėti kas ir kaip.
Šuniukus žolėse jos lengvai surado. Visos trys - mergytės. Nereikalingas, išmestas prieauglis. . . Sulysusios, išbadėjusios, ištroškusios. Vandenį, kurį joms atvežė savanorės jos išlakė bemat. Palikti jas čia merginoms neleido širdis. Ir „PIFO" savanorė Vilma pasiryžo globoti tris maždaug trijų mėnesių kalytes.
Bet. . . staiga savanorės pamatė per gatvę lekiantį dar vieną šuniuką. Vėliau paaiškėjo, kad ir ši yra mergytė. Keturi šuniukai bute. . . Ar žmonės turi teisę nuspręsti, kam gyventi, o kam mirti? Bent jau mūsų savanorės nesijautė turinčios tokią teisę ir visas keturias kalytes parsivedė namo. Dauguma mano, kad auginti mažus šuniukus yra labai smagu, kad jie bus tarsi naujas žaislas. Taip, maži šuniukai tikrai teikia daug džiaugsmo ir šypsenų. Bet keturi maži šuniukai. . . Ir jie visi reikalauja dėmesio, jie nėra išmokyti atlikti gamtinius reikalus kieme, jie nėra išmokyti neimti ir negraužti daiktų. Jie nenori likti vieni nė akimirkai. Vienintelė rami valandėlė globėjui - tada, kai šunyčiai miega. Bet jie nenori miegoti vienu metu. Visa laimė, kad buvo vasara, atostogos, ir savanorė beveik visą savo laiką galėjo skirti šuniukų auklėjimui ir priežiūrai.
Kitą dieną apsilankėme pas veterinarijos gydytoją. Jaudino ir tai, kad viena iš mergyčių sunkiai vaikščiojo, šlubavo, buvo matyti, kad jai skauda užpakalinę kojytę.
Alpė, Meila ir Rika buvo kliniškai sveikos, tik turėjo parazitų: blusų, kirmėlių. Bet Keri diagnozė nebuvo tokia džiuginanti - mergytei nustatytas klubo sąnario ir šlaunikaulio galvutės lūžis, taip pat lūžęs dubens kaulas.
Meila pirmoji ir vienintelė surado namus iš mergaičių ketvertuko. Ją pasiėmė savanorės draugė, prieš metus netekusi šuns, ir vis svarsčiusi apie naujo šuns įsigijimą. Sužinojusi apie šias mergytes, ji nusprendė vieną iš jų pasiimti sau. Tik nežinojo kurią. Bet Meila pati užsilipo jai ant kelių, sėdint lauke ant žolės, ir palaižė veidą. Nebeliko klausimų, kuri iš kalyčių turi tapti nauja šeimos drauge ir apsigyventi Anykščiuose.
Alpė ir Rika išvyko pas kitą savanorę, gyvenančią už miesto, šalia miškų. Ten jos dūksta, laksto ir visaip kitaip siaučia, pamiršusios visas negandas, kurias kažkada patyrė. Jau pirmąją dieną jos susidraugavo su globėjos vaikais - tiesiog pakerėjo juos ir tapo ištikimomis žaidimų bei kitų nuotykių draugėmis.
O Keri? Dabar mergytė jau visiškai atsigavusi po kojytės operacijos. Nors kartais (po miego ar ilgesnio gulėjimo) ji šlubčioja, tai visiškai netrukdo jai džiaugtis gyvenimu kaip ir bet kuriam kitam šuniui. Keri yra nuostabaus, švelnaus charakterio. Puikiai sutaria su katėmis ir kitais šunimis, tiesa, pastarųjų, jei jie yra didelio ūgio, iš pradžių pabūgsta, tačiau paskui guviai vaikosi juos.

Kasdien mes sulaukiame daugybės skambučių iš žmonių, prašančių priimti šuniukus ir kačiukus, kuriuos atsivedė jų augintiniai, nes tai - tik nereikalingas prieauglis, nes jų negali išmaitinti, nes jų negali auginti, nes jiems neranda namų. Bet ar tie žmonės kada susimąsto, kad jų pareiga pasirūpinti savo augintinio palikuonimis, kad „PIFO" savanoriai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, tiesiog sutinkantys laikinai priglausti šuniuką ar kačiuką, rūpintis bei auklėti jį.
Paimdamas globoti taip lengvai atsikratomą, šeimininkus turintį gyvūną, savanoris užveria duris kitam gyvūnui, kuris šiuo metu neturi namų, yra gatvėje, galbūt net sužeistas. Atsikratyti atsakomybės labai lengva, tačiau taip elgtis nederėtų ir, leisdamas daugintis savo augintiniui ar veisdamas juos, savininkas privalo pasirūpinti palikuonimis, žinoti, kad pavyks surasti atsakingus šeimininkus, o ne paprasčiausiai nušveisti mažą gyvybę į gatvę tarsi nereikalingą, panaudotą skudurą.