Rickaus laiškas iš naujų namų.

Ypač rėksnys - jei tik ko nors užsimano, gali valandų valandas miauksėt. Kaip dauguma katinų, taip ir mūsiškis yra be galo landus: jam visur reikia, visur jis pirmas, be jo nė žingsnio. Nemėgsta būti vienas. Visuomet išlydi mus išeinant ir pasitinka pareinant - susivėlęs, besirąžantis ir žiovaujantis: niekada nepatingės atsikelt, kai girdi ką nors rakinant duris.
Labiausiai pasikeitęs dalykas per šiuos mėnesius - Rickaus išdrąsėjimas. Svetimiems žmonėms baimės nebejaučia, bet kas gali prieit ir paglostyt, išskyrus mažus vaikus - jų paniškai bijo. Taip pat pastebėti, kad tai ne tas katinas, kuris tik pasitaikius progai, susiraitys žmogui ant kelių. Ne. Geriausiu atveju atsiguls šalia. Labai retai kada pavyksta jį prisikalbinti pabūt ant kelių.
Kas nepasikeitė... jis ir fotelis - neišskiriami. Gėlės - jo "draugės". Palangės - ar gali būti kas geriau?! Kūdumas - tai tas dalykas, kurio niekaip nepavyksta įveikti. Žaismingumas - Rickaus antras vardas. Jis galėtų dienų dienas žaisti su plunksnine lazdele ir turbūt niekad neatsibostų, reiktų tik daug daug pertraukų poilsiui. Draskymasis bet kur - tai antras dalykas po gėlių, dėl kurio daugiausia kyla barnių.
Taip mes ir gyvenam. Pažiūriu aš kartais į jį ir pagalvoju: " Kad taip visiems, kaip jam...".